Sveikatos
Programų vadovas pagal abėcelę
Adenoidai – patologiškai padidėję ryklės (nosiaryklės) tonzilės, sukelia nosies kvėpavimo pasunkėjimą, klausos praradimą ir kitus sutrikimus. Tonzilių padidėjimas vyksta dėl limfoidinio audinio hiperplazijos.
Ryklės tonzilės yra nosiaryklės arkoje ir yra limfadenoidinio ryklės žiedo dalis (kartu su liežuvio, vamzdelio ir gomurio tonzilėmis). Įprastinio tyrimo metu šios tonzilės ryklė nėra matoma, jos stebėjimui reikalingi specialūs ENT įrankiai.
Adenoidinė vegetacija yra plačiai paplitusi vaikams ir dažniausiai stebima sulaukus 3–7 metų. Adenoidų vystymąsi paskatina ligos, sukeliančios nosies ertmės ir tonzilių gleivinės uždegimą (tymai, skarlatina, gripas, ūminės ir lėtinės viršutinių kvėpavimo takų uždegiminės ligos ir kt.).
Adenoiditas yra patologiškai praplėstos (hiperplazinio, hipertrofuoto) ryklės (nosiaryklės) tonzilės (adenoido) uždegimas. Gali atsirasti atskirai arba kartu su padidėjusių tonzilių uždegimu. Adenoiditas gali būti ūmus, neūmus ar lėtinis.
Adenoiditas – pasireiškia padidėjusia temperatūra ir apsunkintu nosies kvėpavimu.
Simptomai: prasideda nosies kvėpavimo pasunkėjimas. Pirmiausia tik naktį (knarkia), o paskui ir dienos metu. Taip pat stebimas rytinis kosulys (tai gali būti vienintelis poūmio adenoidito simptomas). Taip pat sergant lėtiniu adenoiditu, galimas laipsniškas klausos susilpnėjimas.
Galimos pūlingos gleivinės išskyros iš nosies, lėtinis sausas kosulys.
Akromegalija yraendokrininė liga, atsirandanti dėl suintensyvėjusio augimo hormono somatotropino gaminimo. Daugeliu atvejų jis susijęs su hipofizės naviku.
Ligai būdingas veido, galūnių kaulų bei minkštųjų audinių padidėjimas. Dažniausiai akromegalijos priežastis – hipofizės auglys, rečiau – somatotropiną gaminantys plaučių, kasos augliai. Dažniau liga pasireiškia 20–40 m. žmonėms. Pirmiausia pasikeičia, šiurkštėja veido bruožai: atsikiša apatinis žandikaulis, sustorėja lūpos, nosis, didėja ausys, liežuvis, plaštakos ir pėdos, užkimsta balsas. Pasitaiko, kad atsiranda galvos, raumenų skausmų, pablogėja rega, atmintis. Sustorėja, patamsėja oda. Sutrinka lytinių liaukų, antinksčių, skydliaukės veikla, neretai kraujyje padidėja cukraus kiekis (cukrinis diabetas).
Retai kuris iš vyrų išvengia likimo, kas yra adenoma. Jei per 50 metų tik 40% vyrų gali pastebėti prostatos padidėjimą, tada per 80 metų nuo to kenčia 95%. Nebijoti padidėjusios prostatos gali tik moterys.
Du pagrindiniai prostatos padidėjimo rizikos veiksniai yra amžius ir, kaip bebūtų keista, normalus vyriškų lytinių hormonų kiekis organizme. Gaudami papildomų kilogramų, jūs taip pat rizikuojate. Labai dažnai vyrams nutukimas susijęs su prostatos darbu.
Prostatos ligos sukelia daug problemų vidutinio ir vyresnio amžiaus vyrams. Tačiau prostatos liaukų funkcijų pažeidimą lydi ne tik sunkumai ir skausmas šlapinantis. Uždegiminės prostatos liaukos – prostatos – ligos gydymas netinkamu ir nesavalaikiu laikotarpiu gali sukelti sunkią ligą – prostatos adenomą. Be to, prostatoje sintetinami kai kurie vyro spermos komponentai, todėl viskas, kas susiję su seksualinės sveikatos palaikymu, taikoma ir prostatos liaukos funkcijų palaikymui.
Prostatoje yra daugybė kraujagyslių ir nervų galūnių rezginių, sudarančių savotišką „smegenų žievę“ – antrąsias vyro smegenis. Šis mažas „smegenų centras“ sureguliuoja viską, kas vyksta vyro lytiniuose organuose.
Pirma, jis saugo inkstų sveikatą: naudodamas cinką ir fermentus, jis žudo mikrobus ir neleidžia jiems pakilti iš šlapimo kanalo į inkstus. Antra, specialios prostatos liaukos gamina sultis, kurios skiedžia spermą ir suteikia vietos spermai judėti. Liaukos raumenys atlieka sargybinio vaidmenį, jie reguliuoja spermos išsiskyrimą.
Vyrams senstant, prostatos liaukų ląstelės pradeda vystytis pernelyg aktyviai. Palaipsniui susidaro gerybinis navikas, kuris tiesiog susiaurina šlaplę. Bet to pakanka, kad vyro gyvenimas virstų tikru pragaru. Su ašaromis akyse pacientai prisimena, kaip lengvai šlapinosi per 20-30 sekundžių. Dabar jie priversti stovėti 2–3 minutes, įtempti skrandį, bandydami iš savęs išstumti apgailėtiną srautą. Vis dažniau reikia eiti į tualetą. Jūs turite gyventi su vaizdu į tualetą. Be to, prostatos liaukos suspaudimas naviku sukelia impotenciją. Todėl jau sulaukus 40 metų patariama apsilankyti pas urologą.
Adenoma yra pavojinga, nes šlapinimosi procesas bus sunkesnis ir sunkesnis. Ir kartais tai baigiasi ūmiu šlapimo susilaikymu ir poreikiu kreiptis į greitąją pagalbą. Vaistai dažnai sukelia šalutinį poveikį. Vis dėlto reikėtų pasakyti, kad jei nuo mažens rūpinatės prostatos liauka, tuomet galima išvengti adenomų: sulaukus 50–60 metų kas antras vyras turi padidėjusią prostatą, tačiau tai jaučia tik pusė jų.
Kad prostata normaliai funkcionuotų, į racioną turi būti įtraukti maisto produktai, kuriuose gausu vitaminų A ir C.
Pirmasis randamas žuvų taukuose, šakniavaisinėse daržovėse ir bulvėse, kopūstuose, ropėse, pomidoruose, salotose, kepenyse, inkstuose, piene, svieste, grietinėlėje; antrasis yra daugumoje žalių daržovių ir vaisių, žalumynuose ir uogose.
Iš produktų Dr. Nona “, kad būtų išlaikyta prostatos liaukos funkcija ir užkirstas kelias jos ligoms vystytis, rekomenduojama vartoti:
Aknė dažniausiai pasireiškia paaugliams brendimo metu. Tačiau tai yra gana dažna vyresnio amžiaus žmonėms. Pagrindinės spuogų atsiradimo vietos yra veidas, nugara ir krūtinė.
Pagrindinės spuogų priežastys:
- Sutrikusi lipidų apykaita (gali kilti dėl netinkamos mitybos, endokrininės sistemos anomalijų)
- Virškinimo trakto ligos ir sutrikimai (tulžies latakų diskinezija, lėtinis cholecistitas, antrinis pankreatitas, skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opa), lėtinės uždegiminės ligos (tonzilitas, laringitas ir kt.)
- Padidėjęs androgenų kiekis ir dėl to padidėjęs riebalinių liaukų sekretas
- Paprasto odos ląstelių keratinizacijos ciklo pažeidimai
- Nuosava odos mikroflora
Norint užkirsti kelią spuogų atsiradimui ir gydymui rekomenduojama:
Pradinėse stadijose žmogus ieško pretekstų, kad išgertų arba įteigia sau, kad išgers nedaug ir tik kompanijai palaikyti. Ieškoma ir draugijos, kuri palaikytų kompaniją geriančiajam. Kartais išgeriama kelis kartus per dieną, „po nedaug”.
Vėlyvosiose stadijose alkoholikas geria vienas, be progų.
- Geriama dažnai, tariant, kad tai padės nusiraminti po kasdieninių rūpesčių.
- Žema savigarba, bloga nuomonė apie save.
- Sprendimas mesti gerti ir nesugebėjimas jį vykdyti.
- Ieškoma pasiteisinimų, kodėl reikia išgerti.
- Atminties užtemimai – visai neprisimenama, kas vyko išgertuvių metu.
- Pastangos slėpti gėrimą – praleistas darbo dienas, pamokas, paskaitas bandoma pateisinti liga, meluojama.
- Dėl girtavimo kaltinami kiti žmonės.
Alergija (gr. allos ‘kitas, kitoks’ + ergeia ‘veikimas, veikla, atsakas’) – tai ypač jautri organizmo reakcija alergenams (kai kuriems aplinkos faktoriams: cheminėms medžiagoms, mikrobams bei jų veiklos produktams, maisto produktams ir kt.), į kuriuos kiti visai nereaguoja.
Pirmą sykį alergenams patekus į organizmą, jame per 2-21 dienas (priklausomai nuo alergeno kiekio, organizmo savybių) susidaro antikūnų, vadinamų imunoglobulinais. Jau esant pakankamam antikūnų kiekiui ir vėl patekus specifiniam alergenui (prieš kurį yra pasigaminusių antikūnų), gali įvykti alerginė reakcija. Laikotarpis tarp alergeno patekimo ir antikūnų pasigaminimo vadinamas sensibilizacijos (alergizacijos) periodu.
Pati alergija dar nereiškia ligos ar liguistos būsenos: klinikinių jos požymių tik tada, kai įsijautrinusiam žmogui patenka alergenas ir tam alergenui pasigamina antikūnų. Manoma, kad alergija yra paveldima, bet tai nereiškia, kad alergiškam žmogui būtinai teks sirgti alergine liga.
Jei nerimaujate dėl plaukų slinkimo, pabandykite suprasti, kad jūs esate ne vieni tokie. Remiantis statistika, daugiau nei 35 mln. vyrų turi paveldėtą alopeciją, o 2,5 mln. vyrų, moterų ir vaikų visiškai prarado plaukus ant galvos ar viso kūno. 217 tūkst. žmonių prarado plaukus dėl chemoterapijos ar radioterapijos. 2,5 milijono žmonių neteko plaukų dėl nudegimų ar kitų sužalojimų.
Klausimai, kuriuos reikia atsakyti, norint sudaryti individualią gydymo programą, sąrašas:
- Kada pirmą kartą pastebėjot plaukų slinkimą?
- Ar tai buvo laipsniškai ar staiga?
- Ar prarandate plaukus tam tikrose kūno vietose ar tik nuo galvos?
- Kada ir kur pastebite plaukų slinkimą? (išsiplovus plaukus, kriauklėje ar duše, ant šukų ar pagalvės).
- Ar jūsų šeimoje buvo plaukų slinkimas ar plikimas?
- Gal patiriate stresą ar esat apkrauti darbais ?
- Ar sirgote kokia nors sunkia liga ir vartojate kokius nors vaistus?
- Ar naudojate kokių nors cheminių medžiagų plaukams balinti, dažyti ar garbanoti?
Papildomi klausimai tik moterims:
- Ar turite kokių nors menstruacijų ciklo problemų? (sutrikimų ar vėlavimas).
- Ar aptikote plaukus ant kitų kūno dalių, tokių kaip krūtinė?
- Ar vartojate kontraceptines tabletes?
Tai nėra išsamus klausimų sąrašas, atsakymai į kuriuos sudaro individualios programos pagrindą. Bet prevencijai jums reikės šių žinių: kiekvienas plaukas pasirodo iš folikulo, mažiausio maišelio odoje. Mes jau gimstame su visų plaukų folikulais. Kiekviename folikulyje yra 7 ląstelių tipai, kurie sąveikauja su kitomis ląstelėmis – nervų ir kraujo ląstelėmis. Augantys plaukai yra nepaprastai sudėtinga sistema. Mokslininkai teigia, kad imuninė sistema vaidina svarbų vaidmenį plaukų sruogų dauginimosi cikle.
Kiekvieno plauko apačioje yra savotiškas audinio išsikišimas, vadinamas papiloma . Papilja ir gamina plaukų ląsteles, sintetindama baltymus, maitina plaukų ląsteles, kurios gimsta jo periferijoje. Kai stimuliuojama, papiloma užpildoma krauju ir tada ji gali gyventi. Kol papilvės funkcionuoja, plaukai auga!
Kai plaukai natūraliai iškrenta, papiloma pradeda pakeisti prarastus plaukus, tai nutinka kiekvieną kartą ir parodo plaukų gyvenimo ciklą!
Plaukų gyvenimas yra uždaras papilvėje, o papilvės gyvenimas priklauso nuo jų aprūpinimo krauju. Mes masažuojame galvą, geriname papilių kraujotaką, geriname plaukų augimą.
Remiantis šiuo principu, buvo sukurta plikimo, tiek vyro, tiek moters, prevencijos ir gydymo programa su „Dr. Nona“ produktais. Visa išorinė programa skirta gerinti papilių kraujotaką ir skatinti naujų plaukų augimą, o ne gerinti išorinių „negyvų plaukų“ kokybę.
Angina – dažna ūminė infekcinė liga, turinti ryškų uždegiminį ryklės, daugiausia gomurio tonzilių, pakitimą.
Maždaug 10–15% žmonių yra jautrūs anginai. Jauni žmonės yra jautriausi (iki 30 metų), jie sudaro iki 75 proc.
Krūtinės anginos protrūkiai galimi vartojant tokius produktus kaip pienas, malta mėsa, konservai, kompotai, želė, bulvių košė, infekuoti asmenys, turintys pustulinius odos pažeidimus, kuriuos sukelia streptokokai, kurie gali daugintis šiuose produktuose.
Vasaros pradžioje, kai saulėtomis dienomis vaiko kūnas dar neturėjo laiko įgyti jėgų ir energijos, o imuninė sistema buvo nusilpusi, kūdikiai yra ypač jautrūs įvairioms infekcinėms ligoms. Viena iš labiausiai paplitusių šio laikotarpio ligų yra vadinamasis „vasarinis“ tonzilitas, kurio sukėlėjas yra A grupės B hemolizinis streptokokas; rečiau stafilokokas ar jo derinys.
Gerklės skausmą, lydimą peršalimo simptomų, tėvai gali išgydyti namuose.
Anginos simptomai:
Nedelsdami kvieskite gydytoją, jei kartu su angina pastebėti šie simptomai:
- kaklo liaukų patinimas;
- pasunkėjęs rijimas, įskaitant seilių rijimą;
- raudonas šiurkštus bėrimas, panašus į ploną švitrinį popierių (skarlatina, tymai, raudonukė);
- temperatūra virš 38,5 ° C;
- tonzilitas trunka dvi dienas ir jį lydi kiti simptomai, su kuriais anksčiau nesusidūrėte su savo vaiku;
- simptomai, būdingi streptokokiniam tonzilitui, pneumonijai ar kitam peršalimui;
- kontaktas su diagnozuotu streptokokinio gerklės ar impetigo atveju yra žinomas, ypač jei toks pacientas yra jūsų šeimos narys (impetigas; lat. nuo impeto priepuolio, nukentėjo) – paviršutiniška piodermija, kuriai būdingas pustulių atsiradimas, išdžiūvimas susidarant plutoms;
- vaikas buvo gydomas dėl gerklės skausmo pagal bakteriologinę analizę, tačiau būklė nepagerėjo per 2 dienas.
Pavojingi simptomai yra šie:
- vaikas, jaunesnis nei 3 mėnesiai, serga karščiavimu, ypač jei temperatūrą lydi atsisakymas valgyti;
- bet kokio amžiaus vaiko temperatūra yra aukštesnė nei 38 ° C, ypač jei jis skundžiasi gerklės skausmu ir negali nuryti;
- vaikui sunku kvėpuoti, jis turi stiprų kosulį, jis siautėja, jam sunku nuryti seilių ar vandens, jis negali atidaryti burnos;
- gerklė pradėjo skaudėti iškart nurijus nežinomą maistą, nurijus toksinę medžiagą ar svetimkūnį.
Krūtinės angina dažnai sukelia komplikacijų širdyje (miokardito ir pan. Forma), todėl, kai skauda gerklę, reikia pasidaryti kardiogramą ir kardiologą aplankyti dar po kelių savaičių. Be to, gerklės skausmas gali sukelti pilvaplėvės abscesą, pūlingą limfadenitą, nefritą, glomerulonefritą, lėtinį pielonefritą, reumatą – todėl šią ligą reikia vertinti rimtai.
Reumatoidinis artritas yra lėtinis uždegimas, apimantis visą kūną ir ypač sąnarių sinovijos membranos.
Sergant reumatoidiniu artritu, dažniausiai pažeidžiami kulkšniai, kulkšnių sąnariai, keliai ir rankos. Pažeistiems sąnariams būdingas: skausmingumas, šilumos pojūtis ir patinimas. Ligai progresuojant, ji deformuoja pėdų ir rankų sąnarius.
Paprastai reumatoidinis artritas prasideda palaipsniui. Iš pradžių jaučiamas nuovargis. Žema temperatūra, bendras silpnumas ir skaudantis sąnarių skausmas. Po kelių savaičių sąnariai išsipučia. Palietus juos, atsiranda skausmas. Paprastai ligos pradžia apima daugybę sąnarių, būdinga simetrija, tai yra, tuo pačiu metu suserga abi rankos, abu riešai ar abu kulkšniai. Tik trečdalis pacientų pažeidžia vieną ar daugiau sąnarių. Labai dažnai stebimas riešo sindromas (skausmas ir drebulys pirštuose, atsirandantis dėl riešo nervo suspaudimo) ir Raynaud fenomenas (smarkiai pablogėja galūnių kraujotaka). Kartais po oda kaulų paviršiuje susidaro minkšti mazgeliai. Būdingas skausmas ir stiprus mažų sąnarių uždegimas, laipsniškai pereinantis į visus kūno sąnarius. Rentgeno spinduliai rodo minkštųjų audinių patinimą, kremzlių eroziją ir sąnario kapsulės susiaurėjimą. Kraujyje yra reumatoidinis faktorius.
Antioksidantų priėmimas yra būtinas visais reumatoidinio artrito gydymo etapais, nes veiksnys, prisidedantis prie šios ligos atsiradimo, yra laisvųjų radikalų procesas, kurį atlyginti galima tik išgėrus antioksidantų.
Reumatoidiniu artritu sergančiam pacientui patartina nevalgyti kviečių, bulvių, kukurūzų, pomidorų, baklažanų, paprikų, pieno produktų, jautienos ir kt. .
Visi šie vaistai gerai veikia įprastus reumatoidinio artrito gydymo būdus. Daugiau apie šią ligą galite perskaityti brošiūroje „Klinikos biblioteka„ Lenom “Nr. 1“.
Ūminis bronchitas yra bronchų gleivinės uždegimas ir dažniausiai pasireiškia mažiems vaikams ir pagyvenusiems žmonėms. Ūmus bronchitas paprastai yra susijęs su virusinėmis viršutinių kvėpavimo takų infekcijomis, tačiau jį gali sukelti bakterijos, taip pat alerginės reakcijos ar kvėpavimo takų dirginimas įkvėpus tam tikrų dujų ar chemikalų. Esant bronchitui, audiniai išilgai praėjimų sienelių išsipučia ir susidaro didelis gleivių kiekis. Tai yra trumpalaikis sutrikimas, priešingai nei lėtinis bronchitas, kuris daro ilgalaikį bronchų pažeidimą.
Ūminiam bronchitui būdingas sausas, atšrus kosulys, kuris sustiprėja naktį. Kosulys paprastai sušvelnėja po kelių dienų dėl gleivių susidarymo.
Tradiciškai bronchitui gydyti rekomenduojamas lovos poilsis, gausūs šilti gėrimai, garstyčių pleistrai. Gydytojai skiria atsikosėjimą skleidžiančius vaistus ir bronchus plečiančius vaistus (t. y. skystinančius gleives). Kartais naudojami karščiavimą mažinantys ir skausmą malšinantys vaistai.
Sergant lėtiniu bronchitu gleives išskiriančios ląstelės, ant bronchų, sutirštėja ir pagamina per daug gleivių. Bronchų gleivinė išsipučia. Navikai susiaurina praėjimus, apsunkindami oro judėjimą ir prasiskverbimą į gilias plaučių dalis (alveoles), kuriose vyksta dujų mainai. Padėtį apsunkina tai, kad navikai kvėpavimo takuose apsunkina ciliarinio epitelio darbą, vadinasi, nei gleivės, nei ore esantys patogenai nėra pašalinami iš kvėpavimo takų ir prasiskverbia į plaučius. Dėl to kvėpavimo takų infekcijos, įskaitant ūminį bronchitą ir pneumoniją, yra dažnos lėtinio bronchito komplikacijos, dar labiau apsunkinančios kvėpavimo sistemą. Lėtinio bronchito atsiradimas yra susijęs su bronchų gleivinės pažeidimu ore esančiomis kenksmingomis priemaišomis.
Pirmasis lėtinio bronchito simptomas yra nuolatinis kosulys, kuris gamina daug gleivių, ypač ryte. Ligai progresuojant, sunkėja kvėpavimas, ypač dirbant fizinį krūvį. Vėliau, toliau plėtojantis ligai, oda įgyja melsvą atspalvį (cianozę) dėl mažo deguonies kiekio kraujyje. Kartais pastebimas viso kūno patinimas ir edema. Mirtinos lėtinio bronchito komplikacijos yra širdies nepakankamumas, ūmus kvėpavimo sustojimas, plaučių emfizema.
Bronchitas yra viena iš labiausiai paplitusių žiemos ligų. Statistika sako, kad dažniau nei bronchai ir plaučiai žmonėms rūpi tik širdis. Gydytojai mano, kad kaltas stresas ir netinkamas oras. Mūsų plaučiai per dieną turi apdoroti iki 10 kg visų rūšių nešvarumų.
Dauguma žmonių nepaiso bronchito, nes nieko neskauda. Tačiau visa bėda ta, kad bronchitas yra pavojingas su komplikacijomis. Tuomet atsiranda skausmas, sunkus kvėpavimo nepakankamumas, plinta į plaučius ar patenka į širdį.
Žmonės nuo bronchito miršta gana retai, o nuo ūminės pneumonijos – dažnai ir staiga. Vizualiai atskirti šias ligas nėra lengva, nes simptomai beveik nesiskiria: silpnumas, temperatūra iki 38 C ir, žinoma, kosulys. Todėl, jei gydytojas nustato, kad sergate bronchitu, neturėtumėte pamiršti paskirto gydymo, kad išvengtumėte komplikacijų ir plaučių uždegimo.
Atminkite, kad šarminis gėrimas padeda nuo bronchito: šiltas mineralinis vanduo malšina kosulį.
Bronchito profilaktikai ir gydymui iš „Dr. Nona“ preparatų rekomenduojama:
Chlamidijos yra viena iš labiausiai paplitusių lytiškai plintančių infekcijų lytinių organų, lytinių organų analinių ir lytinių organų kontaktų metu, taip pat iš motinos vaikui gimdant. Jo sukėlėjas yra chlamidijos (Chlamydia trachomatis), specialus mikroorganizmas, esantis tarp bakterijų ir virusų. Chlamidijos yra nestabilios išorinėje aplinkoje, žūsta esant aukštai temperatūrai, todėl chlamidijos praktiškai neperduodamos lytiškai plintančiomis ligomis. Ši infekcija yra daugelio urogenitalinių ligų, akių, sąnarių, Urogenitalinių organų, širdies ir kraujagyslių sistemos, nevaisingumo priežastis.
Šiuo metu chlamidijos yra viena iš labiausiai paplitusių ligų. Inkubacinis periodas trunka 1-4 savaites. Jei nėra sunkių simptomų, sunku diagnozuoti infekciją. Moterims gali pasireikšti nedidelės išskyros iš makšties, skausmas apatinėje pilvo dalyje, kartu su karščiavimu. Kolposkopija atskleidžia epitelio vakuolizaciją, gimdos kaklelio gleivinės patinimą. Vyrai turi blyškią išskyrą iš varpos, deginimo pojūtį ir skausmą šlapinantis. Tiksliam diagnozei didelę reikšmę turi laboratoriniai tyrimai.
Gydymas abiem partneriais yra būtinas.
Celiulitas nėra liga, kaip kai kurie mano, o ypatinga poodinio riebalinio sluoksnio būklė. Tai yra tam tikros kosmetinės odos savybės, atsirandančios dėl susilpnėjusio tono, stagnacijos kraujyje ir limfoje bei netolygaus poodinių riebalų nusėdimo. Celiulitas egzistavo visais laikais, tačiau tai netrukdė moterims iki pat XX amžiaus antrosios pusės, kai susiformavo naujas grožio idealas – liekna figūra, lygi oda, tonuotas pilvas.
Svarbu atskirti celiulitą nuo nutukimo. Be abejo, dažniau celiulitas vystosi nutukusiems žmonėms. Tačiau yra moterų, kurių kūno svoris atitinka fiziologines normas, tačiau tai neatleidžia nuo „apelsino žievelės“.
Dėl celiulito atsiradimo ir vystymosi priežasčių diskutuojama nuolat. Manoma, kad pagrindinis celiulito vystymosi mechanizmas yra hormoninio reguliavimo proceso pažeidimas. Iš daugelio veiksnių, kurie yra tiesioginės ar netiesioginės lipidų apykaitos sutrikimų priežastys, galima išskirti keletą pagrindinių:
- paveldimi konstituciniai veiksniai;
- hormonų pusiausvyros sutrikimas, pirmiausia kiaušidžių disfunkcija, kartu su padidėjusiu estrogeno kiekiu kraujyje, skydliaukės ligomis ir kitomis endokrininėmis patologijomis;
- baltymų metabolizmo pažeidimas – sumažėjęs albumino baltymo kiekis kraujyje;
- išoriniai veiksniai: teisingos dietos pažeidimas, miego trūkumas, lėtinis nuovargis, fizinis neveiklumas;
- ūmios ir lėtinės stresinės situacijos;
- užteršta aplinka.
Pasak ekspertų, pradinė celiulito stadija yra normalus fiziologinis moters kūno bruožas. Kai kurie kosmetologai išskiria keturias celiulito stadijas, kiti – šešis. Šiuo metu nėra vieningos klasifikacijos.
Pirmasis etapas yra lengva edema ir patinimas. Oda vis dar lygi ir lygi, tačiau skystis jau yra laikomas poodiniame riebaliniame audinyje, sutrikdant jo mitybą.
Antrasis etapas – padidėja edema, atsiranda tuberoziškumas, pastebimas esant įtemptai raumenų būklei, sutankėja riebalų sankaupos.
Trečiasis etapas – kai oda imama į raukšlę, aiškiai matoma „apelsino žievelė“. Skystis pradeda spausti aplinkinius audinius, paviršinės venos nesusitvarko su savo darbu, kapiliaruose kraujas sustingsta.
Ketvirtasis etapas – celiulitas yra aiškiai matomas net tada, kai raumenys yra atsipalaidavę. Dėl nepakankamo kraujo tiekimo šiose vietose oda yra šalta ir turi melsvą atspalvį. Suspaudimas ar paspaudimas yra skausmingas.
Yra nemažai metodų ir priemonių, kaip išspręsti šią problemą. Jie nuolat papildomi ir tobulinami. Jų tikslas – pašalinti grūstis, padidinti kraujagyslių tonusą, sustiprinti raumenis. Jie taip pat skirti pagerinti medžiagų apykaitą ir sunaikinti pasikeitusių riebalų ląstelių sankaupas.
Geriausia kovoti su celiulitu naudojant holistinį požiūrį. Mes siūlome šiuos metodus:
Talasoterapija yra seniausia kryptis. Šis metodas, derinamas su dieta ir masažu, leidžia sumažinti celiulito iškilimus ir sveikesnį kūną. Viena populiariausių procedūrų čia yra kūno įvyniojimas. Jie apima jūros druskas, rudųjų dumblių ekstraktus, eterinius aliejus. Taip pat veiksmingi įvyniojimai su „Purvo kūno kauke“. Apvyniojimai yra karšti ir šalti. Sulaikyti rekomenduojama moterims, sergančioms varikoze ir kitomis kraujagyslių ligomis. Paprastai kursą sudaro 10–15 procedūrų. Po jo pabaigos apimtys žymiai sumažėja, padidėja odos stangrumas ir elastingumas.
Masažas. Celiulitas reikalauja specialaus masažo. Jį turėtų skirti ir vykdyti specialistai. Iš tiesų, kai kuriais atvejais masažas yra draudžiamas. Pavyzdžiui, jo negalima atlikti esant lėtinėms mažojo dubens ligoms, taip pat sergantiems venų varikoze, komplikuotomis tromboflebitu. Masažui rekomenduojama naudoti „dinaminį kremą“.
Ozono terapija. Ozono terapijos metodai yra tinkami gydant celiulitą tuo pat metu mažinant tūrį. Po kelių seansų dingsta celiulito mazgeliai, o kartu su jais – odos viduriavimas. Probleminių sričių tūris sumažėja keliais centimetrais. Oda tampa elastingesnė, nyksta voratinklinės venos, gerėja kojų venų būklė, o tai, matote, yra tikras išsigelbėjimas varikoze sergančioms moterims. Gydymo kursas yra 7-10 procedūrų. Kursas kartojamas per 6–8 mėnesius.
Mezoterapija. Tai yra vaistinių ir homeopatinių vaistų kokteilių, maistinių medžiagų, vitaminų ir ekstraktų injekcijos. Jie parenkami individualiai. Kursas skirtas 10–15 procedūrų ir kartojamas po 1–1,5 mėnesio. Tik tokiu atveju galimas ilgalaikis poveikis.
Spaudos terapija. Tai yra suspausto oro masažas. Tai pagerina limfos tekėjimą ir kraujotaką, leidžia atsikratyti edemos ir yra rekomenduojamas celiulito gydymui moterims, sergančioms varikoze. Greitai pašalina kojų nuovargį ir sunkumą.
Elektromioostimuliacija. Elektros srovės pagalba galima priversti dirbti net labiausiai neprieinamas raumenų grupes, o tai reiškia, kad galima patobulinti sėdmenų ir klubų formą, sustiprinti raumeninį korsetą, atsikratyti „bridienų“ ir sustingusios odos. Augant raumeniniam audiniui, pagerėja poodinių riebalų struktūra. Įprastas kursas yra 10-20 seansų su 1-2 dienų intervalu.
Ultragarsinė ekspozicija. Šis metodas tampa vis populiaresnis. Rezultatas matomas po 3-4 seansų, kurie atliekami kas 2-3 dienas. Jie turi būti derinami su kūno įvyniojimais, spaudos terapija ar masažu. Ultragarsas skaido riebalų ląsteles, naikina poodinius randus, minkština jungiamąjį audinį. Tai taip pat padeda biologiškai aktyvioms medžiagoms įsiskverbti į odą.
Gerų rezultatų galima pasiekti namuose:
Jei moteris kenčia nuo lėtinio cistito, labai tikėtina, kad nėštumo metu įvyks kitas ar nepaprastas jo paūmėjimas. Atsižvelgiant į nėštumą, keičiasi hormoninis kūno fonas. Makšties mikrofloros pažeidimas dažniausiai pasunkėja, sumažėja organizmo imunitetas – visa tai sudaro sąlygas stipriam cistito paūmėjimui.
Maždaug pusė nėščių moterų, sergančių paūmėjusiu cistitu, kalba apie tą patį: „Nėštumo metu atsirado cistitas. Kreipiausi į urologą ar ginekologą į gimdymo kliniką. Paskyriau vaistą, kurio anotacijoje parašyta, kad jo negalima vartoti nėštumo metu. Ką daryti? „
Iš tiesų, visi tie vaistai, kuriuos gydytojai yra įpratę skirti nuo cistito klinikose ir priešgimdyminėse klinikose, yra draudžiami nėštumo metu. Be to, pirmąjį nėštumo trimestrą, o dar geriau viso nėštumo metu, nepageidautina vartoti kokius nors vaistus, išskyrus vitaminus ir augalinius preparatus, kad nebūtų išprovokuoti rimti vaisiaus kūno formavimo sutrikimai. Ką tada reikia padaryti?
Sunkus cistito ir bakterinės vaginozės gydymas nėštumo metu neveiks, tačiau gydytojo kompetencija yra padėti moteriai nešioti kūdikį be problemų ir paruošti ją gimdymui.
Dėl daugelio priežasčių vaikams gana dažnai išsivysto cistitas. Paauglėms mergaitėms cistitas dažniausiai susijęs su makšties disbioze, berniukams cistitas dažnai išsivysto kartu su fimoze (apyvarpės susiaurėjimu), tačiau dažniausiai liga vystosi sporadiškai, atsižvelgiant į atsitiktinę šlapimo pūslės infekciją.
Iš esmės vaikų cistito gydymas nesiskiria nuo suaugusiųjų gydymo. Vaikų šlapimo pūslės uždegimas labai lengvai pereina į inkstus, todėl geriau nedelsti su gydymu, todėl reikia į jį žiūrėti labai rimtai.
Kai kurios moterys yra linkusios į pakartotinį šlapimo pūslės uždegimą.
Gydytojai pataria moterims imtis kai kurių prevencinių priemonių:
- gerkite pakankamai skysčio, kad šlapimas būtų lengvas;
- vartoti spanguoles ir (arba) spanguolių sultis (su minimaliu cukraus kiekiu);
- su noru šlapintis, nedelskite, bet kuo greičiau ištuštinkite šlapimo pūslę;
- kai naudojate tualetinį popierių, nuvalykite judesiais iš priekio – antgal;
- ištuštinkite šlapimo pūslę prieš pat lytinį aktą ir iškart po jo.
Daugelio alternatyvių krypčių atstovai nepritaria alopatinių gydytojų išrašytiems antibiotikams – vaistams, kurie sutrikdo normalią organizmo bakterinės floros pusiausvyrą ir gali sukelti mielių infekcijas bei kitas nemalonias pasekmes. Tačiau vienu klausimu alternatyvių metodų šalininkai ir oficialiosios medicinos atstovai yra vieningi: labai svarbu imtis prevencijos priemonių, tokių kaip gerti daug vandens ir spanguolių sulčių, taip pat griežtai laikytis asmens higienos taisyklių.
Mitybos terapija siūlo kelis šlapimo pūslės infekcijų gydymo ir prevencijos būdus.
Spanguolės yra labai populiari priemonė. Tai padidina šlapimo rūgštingumą, todėl yra nepalanki aplinka bakterijoms augti. Taip pat manoma, kad kai kurios spanguolėse esančios medžiagos gali trukdyti bakterijoms prisitvirtinti prie šlapimo takų sienelių. Moksliniai tyrimai patvirtino, kad šlapimo pūslės infekcijas galima sėkmingai gydyti spanguolių sultimis.
Nepageidautina į spanguolių sultis dėti cukraus, nes cukrus gali susilpninti imuninę sistemą.
Spanguolės taip pat gali būti duotos kapsulėmis, kurios netgi yra geriau, nes pašalina cukraus perteklių, esantį daugelyje paruoštų spanguolių sulčių. Jei vartojate kapsules, nepamirškite padidinti geriamo skysčio, ypač vandens.
Vitaminas C (askorbo rūgštis), kaip ir spanguolės, turi antimikrobinį poveikį. Pasikartojančioms šlapimo pūslės infekcijoms gydyti taip pat naudojami kiti papildai: bioflavonoidai, cinkas, vitaminai A ir E.
Paūmėjus cistitui, dieta turėtų būti saikinga. Iš jos išbraukite aštrių, rūgščių, sūrių patiekalų, prieskonių, konservų, taip pat keptų ir miltinių patiekalų. Alkoholis yra griežtai draudžiamas. Reikia gerti daug skysčių ir valgyti daugiausia augalinį maistą.
Esant ūminiam cistitui, negalima gerti mineralinio vandens – jis dirgina šlapimo pūslės sieneles.
Sergant lėtiniu cistitu, baltymai ir vitaminai labai svarbūs, nes gydymas yra labai ilgas – 8-10 mėnesių.
Akmenų buvimas diktuoja įvairių produktų pašalinimą iš dietos. Pavyzdžiui, kai susidaro akmenys, neturėtumėte valgyti maisto produktų, kuriuose gausu purinų: keptos mėsos, sultinių, sūrių, kavos, kakavos, šokolado, stiprios arbatos, taip pat varškės ir pieno.
Esant fosfato akmenims, maisto produktai, kuriuose gausu kalcio, neįtraukiami ir kt.
Anot Amerikos psichiatrų, depresijai būdingi šie simptomai:
- Nuolatinio streso būsena.
- Nemiga ar hipersomanija (padidėjęs miego poreikis).
- Fizinis hiperaktyvumas arba hipoaktyvumas.
- Fizinis skausmas (galvos skausmas, nugara, „skrandis“ ir kt.).
- Lytinių interesų praradimas: vyrams sumažėja potencija, o moterims – stiprus frigidiškumas.
- Sumažėjęs apetitas ir svorio kritimas, arba atvirkščiai, bulimija – padidėjęs apetitas ir padidėjęs svoris.
- Padidėjęs alkoholio ar narkotikų vartojimas.
- Sutrikusi atmintis ar koncentracija.
- Dirglumas.
- Prarandama savikontrolė.
- Dažnas abejojimas savimi ir savikritika.
- Savęs pasitraukimas ir savęs izoliacija.
- Vienatvės ir tuštumos jausmai.
- Praradęs susidomėjimą kasdienine veikla, darbu ar kita veikla.
- Beviltiškumo, gailesčio, domėjimosi savimi praradimas.
- Obsesinės mirties ar savižudybės mintys.
Jei žmogus turi penkis iš išvardytų požymių, tada jis turi depresijos būseną, jei – keturis, tada yra depresijos būsenoje.
Nepakankamas vitaminų ir mineralų gavimas iš maisto dažnai sukelia depresiją ir žalingus įpročius, kuriuos aptarsime toliau.
Žmonėms, kurie suvartoja didelius kiekius kofeino, dažnai pasireiškia depresijos simptomai. Kita vertus, piktnaudžiavimas kofeino turinčiais gėrimais jau yra depresijos simptomas, nes nuolatinio nuovargio ir apatijos jausmas sukelia dažną kavos vartojimą.
Daugiau apie depresijos prevenciją galite perskaityti „Lenom klinikų bibliotekos“ brošiūroje Nr. 2.
„Dr. Nona “padės jums išbristi iš depresijos ar depresijos būsenos.
Toggle content goes here, click edit button to change this text.
